Gimė 1945 m. Išlaužo kaime (Prienų raj.). 1960– 65 m. mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), įgijo meninio medžio, akmens, kaulo apdirbimo specialybę ir dailininko meistro kvalifikaciją. Meninei formacijai įtakos turėjo J. Mozūraitė-Klemkienė, K. Švažas, B. Zalensas.
1965–1971 m. buvo Kauno dailės dirbinių gamybinio kombinato „Dailė“ drožėjas. Nuo 1971 m. dirba tik kūrybinį darbą. Aktyvus plenerų ir simpoziumų Lietuvoje bei Lenkijoje dalyvis. Sukūrė keliasdešimt interjero ir eksterjero skulptūrinių objektų iš įvairių medžiagų, kurie pasklidę po Lietuvos viešąsias institucijas bei erdves: mokyklas, bažnyčias, sanatorijas, prekybos centrus, restoranus, aikštes, kapines ir pan. Gyvena ir kuria Kaune. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m. Tėvynės sąjungos Kauno architektų ir dailininkų klubo „Sfinksas“ narys nuo 1995 m., Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ narys nuo 1997 m.
Gavo keletą padėkų už surengtas parodas bei sukurtas skulptūras, 2015 m. skirtas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis už kūrybinius nuopelnus Kauno miestui ir Lietuvos kultūrai. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1969 m. Surengė daugiau nei pusšimtį personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavo daugiau nei 100-te grupinių parodų Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, JAV, Švedijos, Danijos, Rusijos, Italijos.
Skulptoriaus naudojamų medžiagų skalė labai plati – medis, varis, geležis, akmuo, marmuras, betonas, gipsas, ledas. Kuria apvaliąją skulptūrą, bareljefus, pano, yra sukūręs šviestuvų. Pastaraisiais dešimtmečiais daugiausiai drožia medžio skulptūras. Būdinga poetinė, abstrahuota meninė kalbėsena. Medžio skulptūros dažnai tampa poetinėmis metaforomis. Metalo skulptūrose mėgsta naudoti steampank‘o stilistiką, metalinius buities rakandus, detales. Anot menininko, jeigu jam pavyksta sukurti skulptūrą „tarsi iš nieko“ ir joje atsiveria poezija – „dėl to negaila nei laiko, nei jėgų“.
Menotyrininkė Violeta Krištopaitytė – Jocienė
