Gimė 1936 m. Kaune.
Vyresniosios kartos dailininkas, geriausiai žinomas kaip tekstilės meistras. 1963–1969 m. jis studijavo tekstilę tuometiniame Lietuvos dailės institute, Kauno vakariniame skyriuje. Baigęs studijas, audė gobelenus, kūrė tekstilės dirbinių etalonus serijinei gamybai, projektavo tautinius drabužius liaudies dainų ir šokių kolektyvams. Tačiau visame ilgame kūrybos kelyje šalia pagrindinės veiklos tekstilės baruose liejo akvareles ir tapė. Tapyba visada buvo šalia, kaip neišsipildžiusi jaunytės svajonė ir dabar jai dailininkas skiria visą kūrybos laiką. Nuo 1969 m. dalyvaudamas bendrose tekstilės parodose, surengė daug asmeninių tapybos parodų (Kaune, Jonavoje, Anykščiuose, Raseiniuose, Kėdainiuose ir kitur).
V. S. Lagunavičiaus tapyba atskleidžia romantišką autoriaus prigimtį ir jautrų santykį su gamta. Dailininko peizažai artimi gobelenams, tik išausti jie ne siūlais, o jautriais, pastoziškais teptuko potėpiais. Nes, pasak autoriaus, tekstilė ir tapyba turi daug sąlyčio taškų: abejose kūrybos srityse svarbūs spalvų deriniai ir jų komponavimas. Tik raiškos priemonės kitos…
Pasirinkti gamtos motyvai, regis, labai paprasti – medžiai, upė, ežeras, miškas, pieva… Autorius juos tapo tarsi ausdamas kilimą: keliais planais dėsto horizontalias spalvų juostas. Jos banguoja, virpa, liejasi į vientisą koloristinį audinį. Ir tik vienas kitas motyvas, dažniausiai medis ar jų grupė, išskiriami pirmame plane kaip vertikalė, kuri paveikslo kompozicijai suteikia stabilumo ir harmonijos. Labai svarbus peizažų elementas – erdvė, kuriama linijinės perspektyvos dėka. Žiūrovo žvilgsnis kreipiamas į kompozicijos tolumą, subtiliai organizuojant formas – kalvas, medžių alėjas, miškus, debesis.
Nors dailininko nutapyti peizažai pernelyg nenutolsta nuo realaus vaizdo, tačiau dekoratyvumo jiems suteikia koloritas. Dažniausiai autorius renkasi lokalines spalvas, tačiau kiekvienam paveikslui suteikia dominuojantį „kodą“ – rusvą ar žalsvą, įterpiant vieną kitą ryškesnę kontrastuojančią spalvos dėmę (pvz., toliuose mėlynuojančią miško juostą). Romantiškų nuotaikų peizažai alsuoja žmogaus bei gamtos santarve. Nors kompozicijose figūrų nėra, tačiau žmogaus buvimas juntamas – tai savotiškas panteistinis autoriaus santykis su gamtos pasauliu.
Menotyrininkė dr. Danutė Zovienė
