Keramikė Virginija Ridikaitė – Laužadienė priklauso menininkų kartai, kuri jau kūrybinio kelio pradžioje išvengė tradicinės taikomojo – dekoratyvinio meno sampratos, pasirinkdama parodinę keramiką, nuolat eksperimentuodama su įvairiomis keramikos medžiagomis, glazūromis.
1983 m. baigusi VDA Keramikos fakultetą, V.Ridikaitė – Laužadienė dirbo Kauno restauravimo projektavimo institute, archeologijos skyriuje. Darbas su archeologiniais radiniais nepalikdavo laiko kūrybai, tačiau suteikė galimybę išsamiau studijuoti paveldo keramiką, įvairios paskirties indus, turtingai dekoruotus koklius. Tai buvo tarsi antra keramikos mokykla.
Nuo 1986 m. pradėjusi dalyvauti parodose, V.Ridikaitė – Laužadienė atsiskleidė kaip savito braižo menininkė. Jos sukurtuose kūriniuose vyrauja dėmesys formai, faktūrai, spalvai. Siekdama išraiškingesnės faktūros, keramikė naudoja piuvenų mišinį, medienos, rankų atspaudus. Ji sukūrė visą eilę plokščių, kurios pasižymi turtingais reljefais, sodriomis glazūromis. Šie kūriniai tarsi duoklė daugelį metų studijuotiems archeologiniams kokliams.
Dalis jos sukurtų kūrinių siejasi su etnokultūros studijomis, juose įžvelgiame liaudies kūrybai būdingas plastines formas, neretai derinamas su etnodaiktais, saikingai panaudotas išraiškos priemones
Pastaruoju metu V.Ridikaitės – Laužadienės kūriniai išsiskiria turtingai modeliuotomis formomis, faktūriškai niuansuotais įvairiaspalvių molių paviršiais. Kūriniuose vyrauja dėmesys formos išraiškai, spalvų deriniams, sudėtingiems autoriniams technologiniams sprendimams.
Menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė