Vytautas Povilaitis – garsus Lietuvos dailininkas modernistas, puikus peizažistas, sukūrė daug portretų, teminių kompozicijų, bet dar svarbiau tai, kad sovietmečiu, kuomet buvo galimas tik vienas stilius (socrealizmas) kūrė abstrakcijas, taip atverdamas naują puslapį Lietuvos dailėje.
Maždaug 1997–2004 metais datuojami paskutinieji dailininko darbai. Jis pamėgo ornamentinius motyvus ir keistas užslėptas figūras. Kompozicijose gausu ne tik įvairiausių pavidalų ir juos charakterizuojančių specialiai apibrauktų detalių, ar dažnai kartojamo vieno storo brūkšnio, bet ir spalvų margumyno. Nebėra griežtų juodų povilaitiškų linijų, ornamento zonose atsiranda ekspresyviai tapybai neįprastų tiesių, lyg liniuote nubrėžtų baltų atkarpų.
Atrodo, dailininkas nori daug ką išbandyti, gręžiasi į primityvizmą ir tapo keistus pavidalus su baisiomis išdažytomis kaukėmis, lipte lipančius vienas ant kito, viską vaizduoja neperregimai ir naudoja akį rėžiančius spalvų derinius. Šita dažų, spalvų ir formų gausa paveiksle daug pasako, bet ir daug nutyli. Neperregimos tampa ne tik parinktos spalvos, bet ir iš jų sudėlioti simboliai, bendras kompozicijos naratyvas.
Paskutiniuosius penkerius savo gyvenimo metus dailininkas nebekūrė. Vis dažniau mintimis nuklysdavo ne į tapybą, bet į savus vizijų pasaulius. Dailininkas V. Povilaitis tapė penkiasdešimt metų, nuo 1954-ųjų iki 2004-ųjų. Šio menininko darbai atspindi ištisą modernistinę lietuvių tapybos epochą.
Menotyrininkė Kristina Budrytė – Genevičė
