Spalio 7 – 9 d. kviečiame į jau tryliktąjį kartą vyksiančią tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius’22”, Litexpo parodų centre .
„Aukso pjūvio” galerija šiais metais pristato dviejų vyresniosios kartos kauniečių menininkų kūrybą: Violetos Rudinskaitės – Juodzevičienės tapybą ir Kazimiero Sigito Straigio medžio skulptūrą. Kviečiame aplankyti mūsų stendą nr. 5.16
VIOLETA RUDINSKAITĖ-JUODZEVIČIENĖ
Gimė 1953 m. Maksvyčių kaime, Kupiškio raj. 1967–1971 m. mokėsi Kauno J. Naujalio vidurinėje dailės mokykloje. 1971–1977 m. studijavo LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir įgijo tapytojos specialybę. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1990 m. Nuo 1994 m. dirba Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje, yra tapybos ir kompozicijos mokytoja-metodininkė. Gyvena ir kuria Kaune.
Parodose dalyvauja nuo 1980 m. Surengė apie 20 personalinių parodų Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Marijampolėje, Kupiškyje, Birštone, Vokietijoje (Švalenbergas, Hamburgas), Lenkijoje (Myšliboržas), Estijoje (Tartu). Dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Suomijoje), tarptautinių plenerų „Tarp žemės ir dangaus“ (1999, 2000) organizatorė ir kuratorė. 1992 m. yra gavusi „Künstler zu Gast in Hamburg“ draugijos stipendiją Vokietijoje, 2004 m. – Lietuvos Respublikos aukščiausiojo laipsnio stipendiją.
Apdovanota Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus premija už tapybos darbų ciklą klubo „Sfinksas“ parodoje, skirtoje Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai (1997), diplomu klubų „Meno sparnai“ ir „Sfinksas“ parodoje, skirtoje Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai (Kaunas, 2004); parodoje „Geriausias 2003 metų kūrinys“ įvertinta prizu už darbą „Kelionė Leta“ (Kaunas, 2004).
„ArtVilnius“ pristatomi darbai – abstrakcijos, kalbančios su saule, medžiais ar vandenimis. Išlaikančios šių pokalbių vitališkumą ir įspūdžio jėgą. Neįprastai subtiliai balansuojančios tarp objektyvios stebėsenos ir subjektyvaus patyrimo horizontų. Tokie yra tapytojos Violetos Juodzevičienės paveikslai, išsiskiriantys vizualinės kalbos meistryste ir kokybe. Ekspresyviosios abstrakcijos lauke kurianti menininkė pasižymi neeiline spalvine klausa, emocine įtaiga, išsaugoma potėpio judėjimo gyvybe. Tačiau emocija jos drobėse – ne spontaniškas jausminis išsisakymas, o tapybinė reikšmė. Spalva čia ne kūrybos priemonė, o labiau tikslas ir kalba. Atvira, neliteratūriška, transformuojanti. Nefigūratyvūs Violetos vaizdiniai dažnai kuria šventės pojūtį, „čia ir dabar“ patiriamo gyvenimo būseną. Tačiau neretai „virsta ir stoišku, net budistišku gyvenimo apmąstymu – gal todėl, kad tapymo procesas dailininkei yra tai, kas ją uždega ir drauge ramina“ (E. Striogaitė).
KAZIMIERAS SIGITAS STRAIGIS
Skulptorius K. S. Straigis gimė 1945 m. Išlaužo kaime, Prienų raj. 1960–65 m. mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, įgijo meninio medžio, akmens, kaulo apdirbimo specialybę ir dailininko meistro kvalifikaciją. Meninei formacijai įtakos turėjo J. Mozūraitė-Klemkienė, K. Švažas, B. Zalensas. 1965–1971 m. buvo Kauno dailės dirbinių gamybinio kombinato „Dailė“ drožėjas. Nuo 1971 m. dirba tik kūrybinį darbą. Gyvena ir kuria Kaune.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m. Tėvynės sąjungos Kauno architektų ir dailininkų klubo „Sfinksas“ narys nuo 1995 m., Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ narys nuo 1997 m. Gavo keletą padėkų už surengtas parodas bei sukurtas skulptūras, 2015 m. skirtas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis už kūrybinius nuopelnus Kauno miestui ir Lietuvos kultūrai.
Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1969 m. Surengė daugiau nei pusšimtį personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavo daugiau nei 100-te grupinių parodų Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Aktyvus plenerų ir simpoziumų Lietuvoje bei Lenkijoje dalyvis.
Kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, JAV, Švedijos, Danijos, Rusijos, Italijos.
Skulptoriaus naudojamų medžiagų skalėje – medis, varis, geležis, akmuo, marmuras, betonas, gipsas, ledas. Kuria apvaliąją skulptūrą, bareljefus, pano, yra sukūręs šviestuvų. Sukūrė keliasdešimt interjero ir eksterjero skulptūrinių objektų iš įvairių medžiagų, kurie pasklidę po Lietuvos viešąsias institucijas bei erdves: mokyklas, bažnyčias, sanatorijas, prekybos centrus, restoranus, aikštes, kapines ir pan. Pastaraisiais dešimtmečiais daugiausiai drožia medžio skulptūras, kurioms būdinga poetinė, abstrahuota meninė kalbėsena. Anot menininko, jeigu jam pavyksta sukurti skulptūrą „tarsi iš nieko“ ir joje atsiveria poezija – „dėl to negaila nei laiko, nei jėgų“.
„ArtVilnius“ pristatomos didžiosios K. S. Straigio medinės skulptūros taip pat tarpsta poetinių metaforų lauke. Jos atrodo lyg kolosai ar medžiai iš užmirštos panteistinių laikų girios, kažkada glostytos kitokio Praamžio rankų. Žinia, šie objektai dažnai paklūsta kalbinamo medžio turėtai formai, rievėse sukauptai atminčiai, gamtos išminties saugomai harmonijai. Tuo pačiu jų struktūros, konfigūracijos neretai sunertos kitaip nei esame įpratę matyti, siluetai ne visada atpažįstami, nors kartais vis dar primenantys augalo, gyvūno ar žmogaus pavidalą. Vis tik dažniau jos atrodo kone kitokių pasaulių, priešistorinių laikų būtybės – tarsi sudėtingos erdvėlaikio kelionės metu perėjusios neišvengiamų transformacijų procesą, būtų tapusios beveik neatpažįstamos. Ir vis dėlto atgabenusios mums bent nuojautas ar būsenas kitokių prasmių ir atradimų.
Menininkas mėgsta teigti, jog įdomiausia jam „daryti, ko nebuvo“. Gal to, ką matome, ir nebuvo… Gal tai iš nieko atsiradę. Bet šis K. S. Straigio niekas yra išlaikęs archainio pasakojimo fragmentus. Jo skulptūros – nedeklaratyvūs senosios išminties saugotojai – perneša mums žinią iš kažkurio anapus: labiau patirtis nei ženklus iš kitokių galimybių ar galių pasaulio. Gal ir nebuvusio, bet galinčio egzistuoti paralelinių visatų gausybėje.
Menotyrininkė Violeta Krištopaitytė – Jocienė
Daugiau informacijos : www.artvilnius.com
