Tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas, meno bei kultūros tyrinėtojas, dailės kritikas, bažnytinio meno saugotojas, moderniosios bažnytinės dailės pradininkas.
Priklausė jaunajai lietuvių modernistų dailininkų kartai, savo kūryboje modernizmo atradimus jungusiai su lietuvių liaudies meno, tautiškumo idėjomis.
Gimė 1905 m. kovo 11 d. Kybartuose.
1928 m. baigė tapybos studijas pas Justiną Vienožinskį Kauno meno mokykloje. Tobulinosi Romoje, Paryžiuje, Berlyne. To meto kūriniai ekspresyvūs, apibendrintų formų, spalva pasitelkiama nuotaikai išreikšti. Paskatintas dėstytojų, pradėjo rinkti senienas, meno dirbinius, tautodailės darbus, domėtis bažnytinio meno dirbiniais ir kt. Surinktus eksponatus dovanojo Kauno M. K. Čiurlionio galerijai.
1928 m. Kaune įsteigęs nuosavą bažnytinio meno studiją, pradėjo dirbti bažnyčių dekoratoriumi. Dekoravo Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijos, Kauno karo ligoninės koplyčios, Kauno Dievo Kūno (Studentų) ir kitų bažnyčių interjerus.
1930-1933 m. vadovavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijai, siekusiai atsisakyti akademizmo, ieškojusiai modernios dailės išraiškos. Rašė dailės kritikos straipsnius į „Naująją Romuvą“, „Ateitį“, „Lietuvos aidą“, „Draugą”, „Vilniaus balsą”.
1935 m. tapo Bažnytinio meno muziejaus Kaune direktoriumi, parengė leidinį „Bažnytinio meno muziejus“.
1939-1944 m. vadovavo Vilniaus dailės muziejui.
To meto A. Valeškos kūryba eksponuota ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: tarptautinėse dekoratyviojo meno parodose Paryžiuje 1935 m., Berlyne 1937 m., pastarojoje dailininkas įvertintas medaliu už Lietuvos paviljono įrengimą. Savitą kūrybos braižą formavo impresionizmo, postimpresionizmo ir ekspresionizmo stilistikos. Tapė portretus, peizažus ir natiurmortus, kuriems būdinga lyriška nuotaika, subalansuota kompozicija, sodrus koloritas.
1944 m. dailininkas pasitraukė į Vokietiją, Freiburgą, čia 1946 metais buvo pakviestas vadovauti Tapybos katedrai Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, kurią įkūrė kitas iškilus XX amžiaus lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Freiburge Valeška rengė parodas kartu su kitais lietuvių išeivijos dailininkais, reprezentavo lietuvių meną tarptautiniu lygiu. 1948 m. įkūrė lietuvių dailės institutą.
1949 metais Adolfas Valeška emigravo į JAV, kur 1951 m. įsteigė dekoratyviojo meno studiją Čikagoje. Kūrė vitražus, mozaikas, keramikos darbus įvairių konfesijų maldoms namams, dekoravo visuomeninės paskirties pastatus. Sukūrė dekoracijas Viktoro Banaičio operai „Jūratė ir Kastytis“, kuri buvo pastatyta Čikagos lietuvių operoje. 1954–1956 m. Čikagos dailės institute dėstė vitražą. To meto dailininko tapybai būdinga vitražus primenanti plastinė maniera, dekoratyvumas.
Nuo 1984 m. gyveno Indianoje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. dailininkas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Mirė 1994 m. gegužės 11 d.
Už meninius nuopelnus visuomenei dailininkas įrašytas garbingų asmenų sąraše Čikagoje 1972 m. išleistoje knygoje „Personalities of the West and Midwest”, taip pat A. Valeška yra knygos „International who`s who in art and antigues” sąrašuose. Amerikos Biografijos institutas atsiuntė A. Valeškai specialų diplomą, pagerbiantį dailininką už išskirtinumą, pasižymėjimą ir iškilumą. Dailininko darbai restauruojant Šv. Filomenos bažnyčią ir Rotfei Zedek sinagogą (abi Čikagoje) įrašyti pavyzdinių religinių meno paminklų sąraše.
A. Valeškos atminimas pagerbtas ir Lietuvoje. 2016 metais Kauno rajone, Rokuose, esanti gatvė pavadinta dail. Adolfo Valeškos vardu. Už nuopelnus Lietuvai jo pavardė įrašyta Kybartų žymiausių žmonių sąraše.
Parengta pagal Živilės Intaitės straipsnį „Moderniosios dailės keliu” („Krantai” 2013-3-28-31)
