Iki 2020 m. kovo 4 d. A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje (Kauno Mažoji g. 2, Vilkija, Kauno raj.) veikia Jūratės Mikulevičienės ir Manto Mikulevičiaus kūrybos paroda „Pasaulių pajautos”.
Bendroje mamos ir sūnaus parodoje susijungia šiuolaikiškos tradicinio lietuvių meno interpretacijos. Naiviojo meno krypčiai atstovaujanti J. Mikulevičienės tapyba bei lietuviškos kryždirbystės tradiciją liudijančios žalvario miniatiūros-saulutės, sukurtos M. Mikulevičiaus.
Jūratė Mikulevičienė (g. 1954 m.) – nuo 1980 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, daugiau dirbusi tekstilės srityje, tačiau dar XX a. 9 dešimtmetyje pradėjusi tapytojos kūrybinį kelią. 1982 m. Kalviuose, plenero metu matytos skaidrės, pristačiusios Lietuvos liaudies tapybą ir skulptūrą tapo lemtingos: įkvėpimo pagauta, per vieną naktį ji sukūrė du darbus, kurie ir tapo tolesnės kūrybos šioje srityje pradžia. Šiuo metu autorė gyvena ir kuria JAV. Atstovaudama primityviajai stilistikai, ji atiduoda duoklę Lietuvos liaudies meno tradicijai, puoselėja ją, papildydama šį kūrybinį lauką naujais ir savitais tapybos darbais. Šie varijuoja nuo naiviojo stiliaus natiurmortų, lietuviško kaimo vaizdinių, iki kitokios tematikos – mūsų kultūrai nuo seno reikšmingų krikščioniškojo pasaulio asmenybių bei simbolių.
Parodoje pristatomus J. Mikulevičienės darbus ženklina gana platus laiko spektras: 1987–2018 metai. Didžioji jų dalis – jau minėtos, religinės tematikos, keletas – nuotaikingų Lietuvos kaimo vaizdų, papildytų žmonių figūromis, taip pat ryškiaspalvių gėlių natiurmortų. Savo darbus menininkė publikai pristato ne pirmą kartą: pirmoji personalinė paroda surengta 1990 m. Kauno tautodailės salone „Saulutė“, antroji – po nemažos pertraukos – 2014 m. Detroite (JAV). Šiuo kūrybos pristatymu menininkė siekia atskleisti savitą požiūrį į lietuvišką tradicinę kultūrą ir jos plėtojimo svarbą, gyvenant toli nuo gimtinės.
Kaip jau minėta, savo kūriniuose menininkė tvirtai laikosi primityviosios tapybos principų – vaizduojamų objektų supaprastinimo, ryškių išgrynintų spalvų bei liaudies meno elementų – ypač stilizuotos augalinės ornamentikos naudojimo. Ji pasirenka vaizduoti gėlių natiurmortus, lietuviško kaimo kiemo vaizdinius su visais jam būdingais buities atributais, kalendorinių švenčių scenas. Tačiau bene svarbiausia Jūratės kūrybos tema – šventieji ir subtilus jų ikonografijos atskleidimas naivistinių idėjų kupina maniera. Ją pasitelkusi, dailininkė savaip, per sakraliojo pasaulio charakterius skleidžia lietuvių krikščioniškojo tikėjimo vertybes. Jos prieš gerą šimtmetį buvo mūsų protėvių gyvenimo pagrindas, šiuo metu pamažu nyksta ir praranda savo ankstesnę svarbą.
Dažniausiai pasirinktą šventąjį ji vaizduoja stambiu planu, suteikdama centrinės figūros vaidmenį, šalia įkomponuoja tam tikrus atributus, priskiriamus būtent konkrečiam asmeniui. Pavyzdžiui, tradicinėje ikonografijoje Šv. Jurgis paprastai vaizduojamas raitas, ietimi kovojantis su blogio simboliu laikomu slibinu. J. Mikulevičienė nenukrypsta iš įprasto vaizdavimo būdo, tik supaprastina figūrų formas, o spalvą pasitelkia kaip vieną pagrindinių išraiškos priemonių. Neatsitiktinai, viename iš Šv. Jurgio atvaizdų pasirinktas sodrus raudonas fonas – tarytum pavojaus, kovos ir įtampos ženklas, sustiprinantis blogio ir gėrio kovos įspūdį. Tarp vaizduojamųjų – gerai mums atpažįstami šventieji, globėjai, Švč. Mergelė Marija, Nukryžiuotasis. Kaip ir visuose savo kūriniuose, pagrindinį piešinį ji apipavidalina ištapytu ornamentiniu, dekoratyviu rėmeliu. Kaip žinia, toks būdas yra labai paplitęs lietuvių liaudies dailėje – skrynių, audinių, langinių, įvairių buities rakandų puošyboje.
Toks kūrybos pobūdis J. Mikulevičienės kūryboje – neatsitiktinis. Jos darbai gimę iš meilės ir, šiuo metu, didžiulio ilgesio savo tėvynei, jos kultūrai, kadangi autorė gyvena JAV. Tad kiekvienas vaizdinys, kaip teigia autorė, išlikęs iš gyvenimo Lietuvoje periodo, kiekvienas mažybinis žodis kelia nostalgiją, prisiminimus, ilgesį ir taip nugula kamerinio formato drobėse. Būtent naivistiniuose kaimo vaizdeliuose perteikiami žmonių susibūrimai – lauke prie didžiulio stalo sėdintys žmonės, aplink kalėdinę išpuoštą eglutę šokantys vaikai ir t.t. Tai apeliuoja į bendrystės jausmą, kurio, menininkės nuomone, taip trūksta šiuolaikiniame lietuvių gyvenime dėl ryškios emigracijos problemos. Ši tema, kaip ir mūsų krašto vietovių tuštėjimo, tarpusavio susvetimėjimo, tikėjimo problemos, netiesiogiai paliečiamos ir atsispindi jos darbuose. Čia tarsi užfiksuoti mieli ir jaukūs praeities prisiminimai, leidžiantys mums pajusti senųjų tradicijų ir gyvenimo būdo grožį. Džiugesys, buvimas kartu, švenčių bendrystė – tai vertybės, kurių ypatingai pasiilgsta toli nuo gimtinės gyvenantys žmonės.
Mantas Mikulevičius (g. 1973 m.) – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, kurio polinkis į meną, kūrybą formavosi nuo mažumės, augant nuolat menine veikla užsiimančioje šeimoje (abu tėvai – tautodailininkai, seneliai – skulptoriai). Šeima jam visuomet teikė galimybę prisiliesti tiek prie liaudies, tiek prie profesionaliojo meno.
Kadaise aplankytas varpų muzikos koncertas Kauno karilione taip paveikė, kad kilo noras pačiam sukurti varpą. Įdėjus nemažai pastangų, tai pavyko, idėja varpą dekoruoti lietuviškomis saulutėmis išsirutuliojo į naują sumanymą, kuris tapo „tiltu“ į miniatiūrinių, žalvario saulučių kūrybinį procesą.
Parodoje eksponuojama daugiau nei 10 išlietų ir įrėmintų saulučių, taip pat du metalo varpai. Saulutėse naudojami ornamentiniai įvairių formų augalų motyvai – žvaigždutės, širdelės, mėnulis, kryžius, gėlės (tulpės, lelijos), įvairios šakelės. Ir visa tai tradiciškai apsupta saulės spindulių. Kuriant daugiausia remiamasi tradicinėmis, nusistovėjusiomis jų formomis (pvz., vienas parodos eksponatas yra autoriaus pažįstamo kalvio kurtos saulutės miniatiūrinė kopija), nevengiama ir improvizacijos.
Senojoje lietuvių tradicijoje saulė laikoma šviesos, ugnies simboliu ir siejasi su neišsenkančia gyvybės energija. Kryždirbystėje ji buvo vaizduojama pasitelkiant augalų, geometrinių formų ornamentus, kilusius iš gamtos vaizdinių, vėliau juos imta derinti su krikščioniškaisiais simboliais. Tad kryžius-saulutė yra senojo lietuvių tikėjimo, garbinusio gamtą ir jos reiškinius bei krikščioniškojo pasaulio elementų dermė. Dar 2001 m. į žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą (UNESCO) įtraukta lietuvių kryždirbystė daugybę metų buvo nenutrūkstanti gyvoji tradicija, tikinčiam lietuviui labai reikšminga. Tad ir išraiškingose metalinės saulutės formose, jos raštuose buvo užkoduota daugybė prasmių ir paslapčių. Kadaise saugojusios, teikusios vilties ir nusiraminimo jausmus žmogui, garbinusios bei įamžinusios žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius, saulutės gali būti įkvėpimo šaltiniu šiandienos menininkams.
M. Mikulevičius apie tai, ką jam reiškia saulutė, teigia: „man tai – grožio simbolis. Tobulos savo formomis, raštais, simboliais, energetika. Saulutę suvokiu kaip simbolį, nešantį sėkmę, saugantį nuo blogio. Tai krikščioniškosios ir liaudiškosios tradicijos (apipintos pagoniškojo tikėjimo bruožais) samplaika, perteikianti tikėjimo ir gamtos grožį“. Tuo pačiu autorius mano, kad šiandieninėje visuomenėje tradicinė lietuviška saulutė yra praradusi savo svarbą. Galbūt taip yra dėl pakitusių laikmečio vertybių (vartotojiškumas), požiūrio (etninės kultūros nuvertinimas), tikėjimo (religijų gausa) kaitos.
Šiais M. Mikulevičiaus darbais norima ne tik atskleisti tradicinių saulučių vizualinį grožį, formų įvairovę, gvildenti jos nešamas prasmes, bet kartu ir kelti klausimus: ką šiandien mums reiškia senosios tradicijos? Kokią vietą mūsų gyvenime užima etninė kultūra? Ar daugybę amžių iš kartos į kartą perduodami simboliai svarbūs tampa tik ilgesio kankinamiems emigrantams? Ar jie reikalingi ir brangūs čia, Lietuvoje, gyvenantiems? Tai – miniatiūros, keliančios esminius klausimus, susijusius ne tik su mūsų šalies praeitimi, bet ir viltingai nuteikiančios ateičiai.
Abiejų autorių darbuose susijungia krikščioniškojo, liaudies meno bei XXI amžiaus požiūriai, kurie virsta subtiliais ir unikaliais meno kūriniais, nešančiais prasmes, kurių reikšmės priklauso ir nuo žvelgiančiojo į kūrinį pasaulėjautos, požiūrio į istoriją, kultūrą bei šiandieną. Ši jungtinė Jūratės Mikulevičienės ir Manto Mikulevičiaus paroda kviečia viso pasaulio lietuvius prisiminti savo šaknis, senąją kultūrą ir susitelkti bendrystei ne tik artėjančių žiemos švenčių metu, bet ir kiekvieną dieną.
Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė
