Galerija „Aukso pjūvis“ po ilgesnės pertraukos vėl kviečia į keramikų kūrybą pristatančias parodas. Pažįstamą ir nepažįstamą pasaulį šį kartą atveria keramikės Laimos Mačiulaitytės paroda, kurioje eksponuojami pastaraisiais metais menininkės sukurti darbai. Kūrėjai artimas dvasinis paveldas, išlikimo ir būties temos, kurias ji išsako keramikos dirbiniuose. Šiai parodai atrinkti nuosaikių, apibendrintų formų kūriniai dvelkia vidine ramybe, slėpiningai užkoduotomis potekstėmis. Tai leidžia lankytojui atidžiau pažvelgti į keramikos meno galimybes bei plačią menininkės kūrybos skalę.
Daugialypiam temos atskleidimui ji pasitelkia platų paveikių priemonių arsenalą. Nuosaikių formų kūriniuose išryškinamas molio plastiškumas, siluetinės linijos tėkmė, prigesintų tonų glazūrų daugiabalsiškumas. Nesudėtinga, tačiau įtaigia plastikos kalba išsakomas kūrinio vidinis dramatizmas, kylantis iš žemiškojo ir dangiškojo pasaulio jungties, gamtos ir žmogaus ryšio santykio.
L. Mačiulaitytė 1985 m. baigė Valstybinio dailės instituto Kauno vakarinį skyrių, kur dėstytojų, ypač Gražinos Stungurienės, dėka būsimi keramikai buvo supažindinami su tuo laiku Vakarų Europoje taikomomis moderniomis technologijomis, aukštų lydymosi temperatūrų glazūrų galimybėmis. Šias patirtis ji tęsia savame kūrybos kelyje, kūriniuose susitelkdama į formos ir turinio darną bei subtilią meninės kalbos raišką.
Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Sparnai“, „Angelas“, „Dievo avinėlis” pasitelkiami minimalistiniai, su dvasine apsauga siejami simboliai. Ypač kūrėjai artimas Angelo simbolis, nuo seno įvairių žanrų meninėje kūryboje perteikiantis teigiamą dvasinio turinio galios ženklą. Šio simbolio svarbą menininkė pabrėžia pasirinkusi nuosaikią plastikos kalbą, sutelkdama dėmesį į itin apibendrintą skulptūrinę formą, išryškindama rankų prisilietimo medžiagoje pėdsakus. Saikingai panaudotos glazūros tarsi pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulio nedalomumą bei suaktyvina kūrinių estetinę raišką.
Skulptūrinė forma vyrauja ir kituose parodoje eksponuojamuose kūriniuose, tarp jų išraiškingų siluetų indai – paukščiai. Tiek senosiose pasaulio kultūrose, tiek lietuvių liaudies mene paukščiai buvo vaizduojami kaip dinamiški dangaus ir žemės tarpininkai. L. Mačiulaitytės kūryboje indas – paukštis pasižymi aptakia puodynės forma ir pabrėžtinai akcentuotu paukščio kaklu, simboliškai primenant žemės ir dangaus sąsajas.
Raiškių siluetų keramika liudija kūrėjos meninės kalbos individualumą, polinkį minimalistinei formai, saikingai simbolių kalbai. Kūrinius vienija metaforiškas mąstymas, siluetinės linijos įtaigumas, kuklios, bet iškalbingos faktūros bei slopių spalvų glazūros. Šioje parodoje menininkė kviečia lankytojus pažvelgti į keramiką atidesniu žvilgsniu ir atsekti joje glūdintį paslaptingumą.
Menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė
