Iki 2021 m. balandžio 30 d. Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių raj.) veikia Mildos Mildažytės-Kulikauskienės tapybos paroda „Jaunystės etiudai iš Kauno marių dugno”.
Kamerinėje parodoje eksponuojami dailininkės XX a. 6 – ajame dešimtmetyje tapyti gimtųjų Laumėnų ir jų apylinkių motyvai: peizažai, figūrinės kompozicijos. Autorė juos nutapė dar prieš pradėdama studijas, būdama visai jaunutė mergina. Šie vaizdiniai liko tik atmintyje, paveiksluose ir fotografijose, nes Laumėnai, kaip ir kiti aplinkiniai kaimai bei vienkiemiai pastačius Kauno hidroelektrinę ir 1959 –aisiais užtvenkus Nemuną atsidūrė Kauno marių dugne. Tačiau išsikėlę užlietų kaimų gyventojai ligi šiolei prisimena ir pasakoja to krašto istorijas.
M. Mildažytė – Kulikauskienė dalinasi prisiminimais apie gyvenimą ir įvykius Laumėnuose:
„Man ir mano broliui Rimgaudui (1932-2004) namai Laumėnuose – gražiausia vieta žemėje, praturtinta Žaisos upelio čiurlenimo, lėtos Nemuno tėkmės, už kurios ant aukšto miškingo kranto dunksojo iškilmingos Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno bokštai. Tačiau, iki užliejant Nemuną 1959-aisiais mes tebuvome vaikai, jaunuoliai, parvažiuojantys namo atostogauti, ir aišku padirbėti, nes tik šeimos nariai viską padarydavome…
Tuo tarpu tėvų Stasės ir Antano Mildažių gyvenimas ten iš tiesų buvo prasmingas.
Jie ne tik ūkininkavo. 1934 m. Žaisos upelio ir Nemuno santakoje nusipirko 4 ha žvyrduobių (kad pigiau būtų) sklypą, pasiryžę įkurti tiksliosios mechanikos dirbtuves „Orbita“. Šiose dirbtuvėse 1935-1940 m. buvo gaminami mokslo ir medicinos reikmenys mokykloms ir Vytauto Didžiojo universitetui, Kauno ligoninėms, kitiems interesantams. Prasidėjus karui veiklą teko nutraukti, dalis įrangos atiduota VDU Fizikos katedrai, kurios laboratorijoje įsidarbino ir pats tėvas.
Karo metu mūsų namuose slėpėsi daug kauniečių, teko badauti. Tėvai, nors nesąrašiniai, įsijungė į prieš bet kuriuos okupantus kovojusios Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos veiklą. Mūsų namo rūsyje Laumėnuose (1943 m. ruduo – 1944 m. gegužė) buvo 3-ioji šios sąjungos spaustuvės vieta, leidusi laikraštį „Laisvės kovotojas“.
Spaustuvės dunksėjimą girdėjome ir mes, vaikai, tačiau tylėjome iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Šią veiklą susekė vokiečiai. Nors tėvas nuo jų sugebėjo pabėgti, tačiau jį suėmė vėl užėję rusai 1945 m. pradžioje ir Kauno bei Vilniaus saugumuose kalino iki 1946 m. pabaigos, kol labai didelėmis pastangomis buvo išgelbėtas.
Suėmus tėvą, iš namų pabėgome visi ir iki Stalino mirties pareidavome tik slapta, trumpam. Buvome įtraukti ir į išvežamųjų į Sibirą sąrašus. Tačiau bičiulių dėka to išvengėme, nors sunkvežimis ne kartą buvo atvažiavęs. Be to, vietos valdžia vertino Mildažių organizacinius sugebėjimus ir paprašė S. Mildažienės padėti organizuoti valstiečių kooperatyvą Aukštojoje Panemunėje, ji tapo ir teismo tarėja. Prasidėjus kolektyvizacijai, nuo 1946/7 mokslo metų mūsų mažąjį „botanikos sodą“ savo žinion kaip botaninių bandymų ir mokinių piešimo praktikos bazę, perėmė Kauno Dailės vidurinė mokykla ir taip apsaugojo nuo išardymo iki elektrinės paleidimo. Šiandien galvoju, kad per mažai tapiau sodybą ir jos aplinką, galbūt dar patapysiu prisimindama, pažvelgdama į nuotraukas. Tikiuosi.“ (2014 m. rugpjūčio 24 d., Kaunas)
Milda Mildažytė – Kulikauskienė gimė 1937 m. Kaune. Baigė tapybos studijas Lietuvos dailės institute (dab. VDA). Nuo 1960 m. pradėjo dirbti Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (dabar Nacionalinis), Vaizduojamosios dailės, vėliau – M. K. Čiurlionio skyriuje. Ėjo dailininkės – restauratorės, vėliau – mokslo darbuotojos pareigas, 16 metų vadovavo M. K. Čiurlionio skyriui. Dėstė Kauno J. Naujalio meno mokykloje. Daug metų paskyrė muziejinei, švietėjiškai ir kūrybinei veiklai, M. K. Čiurlionio piešinių ir grafikos tyrinėjimams, už šias veiklas yra pelniusi įvairių apdovanojimų.
Parodą rengia Gelgaudiškio kultūros centras ir galerija „Aukso pjūvis”.
Maloniai kviečiame.
