Ilonos Junevičienės kūryboje sugulęs džiaugsmas
„Esu emocijų žmogus, o darbas ir disciplina yra geriausi gydytojai nuo liūdesio, nerimo, nežinios“, – sako žinoma keramikė Ilona Junevičienė, Lietuvoje surengusi keletą autorinių ir dalyvavusi daugelyje grupinių parodų, simpoziumų, plenerų. Ir čia pat priduria: „Niekada nesėdu dirbti, jei nuotaika sugriuvus“. Dvasinę šviesą pajunta kiekvienas, kas bent kartą gyvenime matė ar lietė menininkės sukurtus angelus – jie subtilūs, išraiškingi, švytintys meile. Juos ir naujausius I. Junevičienės kūrinius galite pamatyti Gelgaudiškio dvare – balandžio pabaigoje ir visą gegužę čia veiks jos keramikos, tapybos darbų bei papuošalų paroda „Sodas“, skirta Motinos dienai.
Jūsų kūriniuose net meno neišlavinta akis gali pastebėti meilę, šilumą ir ramybę. Iš kur Jumyse tiek gėrio ir kaip sugebate tai perteikti savo kūryboje?
Stengiuosi visame kame rasti pozityvo, džiaugtis nors ir visai mažomis smulkmenomis ir užsiimti tais dalykais, kuriuose galiu ką konkretaus nuveikti. To išmokstama. Esu emocijų žmogus, jas valdyti taip pat mokiausi. O darbas ir disciplina yra geriausi gydytojai nuo visko – liūdesio, nerimo, nežinios, tik niekada nesėdu dirbti, jei nuotaika sugriuvus. Jei jau taip nutinka, kad reikia, o negaliu – pirma einu pasivaikščioti, išvaikštau, iškvėpuoju negerumą ir tuomet viskas sustoja į tvarką, darbinis procesas įtraukia.
Yra labai svarbu, koks emocinis užtaisas pasieks žiūrovą, aš stengiuosi dalintis ramybe, o chaoso ir beprotybės pasaulyje ir taip yra labai daug. Kažkada eidama miegoti leisdavau sau galvoti tik apie augalus, jų kompozicijas – taip išmokau sapnuoti labai spalvotus sapnus. Galvoju, kad besimokydama gyventi gražiai, patapau labai smarkiai priklausoma nuo darbo. O šiandien džiaugiuosi, kad galiu daug laiko skirti kūrybai savo dirbtuvėje. Svarbiausia, kad mano žmogus tam neprieštarauja, kad palaiko. Esu mylima ir pati galiu dalintis meile, rūpintis, kalbėtis.
Valdote dvi meno rūšis – keramiką ir tapybą. O kuri Jums svarbesnė? Kuri artimesnė? Kaip pavyksta jas suderinti?
Na, su amžiumi ir patirtimi jaučiuosi vis mažiau ką nors „valdanti“ (šypsosi). Kuo daugiau dirbu, tuo įdomesnių dalykų atsiranda, kuriuos norisi pažinti, perprasti, įvaldyti kaip galima giliau ir išsamiau. Šiuo metu daug laiko praleidžiu lipdydama, derindama įvairias molio mases bei degimo būdus, temperatūras. Tai tokia neaprėpiama begalybė, kad atrodo ir kelių gyvenimų nepakaktų visoms galimybėms išbandyti, juo labiau viską tobulai įsisavinti.
Keramika reikalauja labai daug nuoseklaus, atsakingo darbo – negalima pradėjus lipdyti, kūrinio „užmesti“ ilgam laikui, jį reikia nuolat sekti, prižiūrėti, padžiovinti, bet neperdžiovinti ir t. t. O dirbant ties viena tema iš jos neretai išeina ne viena nauja idėja, kur dar senus eskizus pavarčius apie save primena primiršti sumanymai… Toks tarsi ratas užsisuko, iš kurio negaliu, na, ir nenoriu išeiti. Todėl tapybai laiko beveik nebelieka. Tapyba pasidarė vasaros, plenerų užsiėmimas, o meistrystei išlaikyti reikėtų taip pat daug ir kasdien dirbti. Prieš važiuodama į plenerą, tarsi kiek „pasimankštinu“ su teptuku prie molberto ir pagalvoju, kad norėčiau, vertėtų daugiau laiko rasti. Kažkada daug dirbau pastele (ji yra priskiriama tapybos technikai), labai ją mėgau ir buvau išgvildenusi nemažai galimybių ir subtilybių, prieš keletą metų vėl sugrįžau kuriam laikui – sukūriau paveikslų ciklą. Tapyba pastele ir lipdyba (keramikoje beveik nenaudoju formų, viską lipdau rankomis) turi bendrą man patinkantį dalyką –išglostyti, išliesti kiekvieną plotelį popieriuje ar molyje. Tapant aliejumi ant drobės taip pat kartais „pasimeta“ teptukas ir pirštai imasi darbo… Kita vertus, svarbu yra mintis, kurią nori pasakyti, o technika jai išreikšti gali būti įvairi.
Ieškodama informacijos apie Jus, aptikau netikėtą faktą – esate neabejinga oro balionų sportui! Pažiūrėjus į Jūsų angelus, atrodo, kad esate be galo romantiškos sielos, tačiau…?
Angelų atsiradimas – tas mano kūrybos laikas, kai buvau toli nuo romantikos. Panašiu laiku atsirado ir karšto oro balionų sportas. Tai atsitiko, kai užaugo, iš namų išvažiavo dukros ir mano gyvenime atsivėrė tokia tuštumėlė… Nežinau, gal jų vaikystės ilgesys, gal gerumo, švelnumo paieškos atvedė prie naivaus, dar gyvenimo suktybių nepatyrusio žmogučio atvaizdo. Priauginau sparnelius, galveles papuošiau neužmirštuolių kepuraitėmis ir į pasaulį pasipylė mano angelai – tarsi vaikai. Jų žmonėms reikia ir dabar. Gerai jaučiuosi juos kurdama, dar geriau, kai jie atranda savo naujus namus.
Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir karšto oro balionų sporte reikia daug žinių ir visai nemažai fizinės bei psichologinės ištvermės. Tai užgrūdina ir leidžia išmokti atsiriboti nuo tariamai milžiniškų, o iš tikrųjų nereikšmingų kasdienybės problemėlių. Iki tos akimirkos, kai balionas romantiškai pakyla į dangų, o paskui kažkur nusileidžia nežinomoje vietovėje, yra daug sunkaus techninio darbo, gebėjimo orientuotis žemėlapyje. Na, žinoma, dabar navigacinės sistemos kiekvienam prieinamos… O įdomiausia šioje veikloje yra tai, kad viskas vyksta pagal gamtoje vyraujančią tvarką – skrydžiai yra priklausomi nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo, vėjo stiprumo ir krypties, net ir danguje gražiai atrodantys debesys turi daug skirtingų galių, ir neretai piktų. Labai geras jausmas apima skrydžio metu, kai aplinkui tvyro tyla, ankstaus ryto gaiva, švara, nenusakomo gražumo saulės spindėjimas ar išsidraikiusių vakaro šešėlių paslaptis, kai tolyje atsivėrusi išlenkta horizonto linija paliudija mūsų planetos apvalumą.
Parodą Gelgaudiškio dvare rengiame artėjant Motinos dienai, ji pavadinta „Sodas“. Ar tai reiškia, kad simboliškai pristatysite Mamos sodą t.y. vaikus, šeimą? Kuo Jums pačiai svarbi Mamos diena?
Mes, žmonės, nuolatos turime ką nors auginti. Kaip dažnai vartojame šiuos žodžius: auginame vaikus, plaukus, gyvūnus, augalus, ištisą sodą… Kiekvienas gyvenimo tarpsnis ką nors auginant atneša vienokias ar kitokias patirtis, išgyvenimus. Taip per keletą pastarųjų metų tarsi sutvėriau savo SODĄ, kuriame sutilpo įvairios tematikos darbai, o juose sugulė daug minčių apie gamtos būsenas, apie žmones, jų santykius, jausmus. Buvo pandemija, kai su artimaisiais galėjome bendrauti tik nuolat galvodami apie juos. Dabar atsirado nerimas dėl ateities, vyksta ramybės paieškos, linkime artimiausiems žmonėms ir visam pasauliui viso ko geriausio ir gražiausio. Taip mano sode atsirado porceliano „Akmenėliai“, „Šokėjos“, akmens masių su porceliano detalėmis „Žydėjimas“, „Laiškadėžė“, „Romantiškas pasimatymas“…
Pavasaris turtingas gražiomis, su gimimu, augimu susijusiomis šventėmis, viena jų – Motinos diena. Man ji siejasi su puošnumu, suklestėjimu, sužydėjimu gamtoje. Tai labai šviesi ir šilta šventė. Esu laiminga, kad turiu mamą ir pati esu mama.
Dėkojame už pokalbį.
Ilonos Junevičienės parodą „Sodas“ Gelgaudiškio dvare rengia Kauno meno galerija „Aukso pjūvis“ ir Gelgaudiškio kultūros centras. Kviečiame aplankyti!
Gelgaudiškio kultūros centro parengta informacija
