Gimė 1940 m.
Stasys Stakauskas – įvairovės ir kūrybinio nerimo paženklintas žmogus. Nuo Dubysos krantų į pasaulį mokytis išvykęs vaikis studijavo keramikos, medžio, interjero, architektūros menines specialybes Telšiuose, Šiauliuose, Kaune. Studijos, įtraukiant tarnybos laiką tarybinėje armijoje, truko 13 metų, įgauta karinė sanitaro specialybė. Dar Stasys muzikavo (grojo triūba), vaidino liaudies teatre, keliavo – su dailininkų grupėmis pasiekė Italiją, Graikiją, Alžyrą. Sukūrė šeimą, augino dukrą ir sūnų. Nuo 1966 m. dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje: Vaizduojamosios dailės skyriuje, Liaudies meno skyriaus vadovo pareigose, Skulptūros ir vitražo galerijoje (šioji veikė Sobore), kur įsimintiną muziejinę veiklą baigė 1989 m. Vaikų kojelėmis atbėgo pedagoginio darbo dešimtmetis – dailės subtilybių teko mokyti trijų Kauno vidurinių mokyklų moksleivius. Tuomet – nauja naktinio sargo profesija ir… pensija. Greta tapybos, akvarelės, grafikos, skulptūros, keramikos, dailininkas bandė jėgas freskos, mozaikos ir vitražo srityse. Gyvenimo įvairovė mirgėjo įvairiopoje kūryboje, gobiama kasdien įtvirtinamo žmogiškumo. Apie tai eilėraštyje svarstyta: gal vyturio trapios dainos smulki šukelė, „pataikiusi širdin, / Lyg vyturiui neleidžia man nurimt.“ Visą gyvenimą siela raibuliavo eilėmis – jos nugulė dviejose poezijos rinktinėse „Vilties spalva“ (1998) ir „Pilko paukštelio trelės“ (2007). Eilėraščiuose išryškėja nostalgiškas gimtosios žemės ir sielos ryšys, paprastos kaip žemės grumstas gyvenimo tiesos ieškojimas.
Tapyboje Stasys Stakauskas niekada nenorėjo „įsirėminti“ stilistiškai – jo kompozicijos įvairios žanrais ir manieromis, dažniausiai nesaistomos griežtesnės struktūros. Jis atpažįstamas ne iš plastinio braižo, o iš paletės, kurios spalvose gali nujausti dirvos „prieskonį“, atspalvių jungtis “su tekančia saule, / su rasota žole /[…], su liepų žiedais ir rugio pribrendusiom varpom…“. Pastaruoju metu iš po teptuko ant drobės dažniausiai išsilieja abstraktūs motyvai, ne visada lengvai atpažįstami peizažo elementai – menininko jausmų ir patirčių reiškėjai. Brandžios sielos širdies kalba, keliaujant link „prasmių prasmės, gelmių gelmės“, kurios “sutelpa į ašarą“.
Menotyrininkė Violeta Jocienė
