Gimė 1905 m. Voroneže (Rusijoje). Voronežo realinėje mokykloje S.Sčesnulevičius baigė keturias klases ir 1918 m. su šeima grįžo į Lietuvą: apsigyveno netoli Daugų (tuomet Valkininkų valsčius) šiuo metu neišlikusiame mediniame dvarelyje, vadintame Korliškių dvaru. Minėtoji dvaro sodyba ir šalia plytintis Suvingio ežeras tapo nuolat fiksuotais tapybiniais siužetais dailininko kūryboje, lydėjusiais jį visą gyvenimą.
1924 m. baigė gimnaziją Vilniuje ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą, kur 1939 m. baigė studijas įgydamas inžinieriaus statybininko kvalifikaciją. Tais pačiais metais pradėjo mokytis Kauno meno mokykloje, tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė tęsti sėkmingai pradėtas dailės studijas.
S. Sčesnulevičius toliau dirbo Vytauto Didžiojo universitete, vėliau KPI, kur buvo paskirtas Statybos fakulteto dekanu.
1962 m. dėl didelio darbo krūvio pablogėjus sveikatai dailininkas atsisakė fakulteto dekano pareigų. Daugiausia dėmesio skyrė mokslinei veiklai ir pedagoginiam darbui: 1966 m. išleido Statybinių medžiagų vadovėlį – mokslinį ir pedagoginį veikalą, už kurį 1970 m. suteiktas technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis. Iš rusų kalbos išvertė mokslinį veikalą „Klasikinių architektūros formų teorija“.
Nors dailininkas visą gyvenimą žavėjosi architektūra, vasaros atostogų metu nuolat dalyvaudavo mokslinėse architektūrinėse ekspedicijose, kurių metu rinkdavo medžiagą apie senųjų Lietuvos miestų ir miestelių išplanavimą ir pastatus. Ekspedicijoms vadovavo prof. Kazimieras Šešelgis. Surinktos medžiagos pagrindu buvo leidžiamos knygos apie liaudies architektūrą ir urbanistiniai leidiniai.
Dailininkas taip pat buvo vienas iš komisijos narių (vadovas prof. K. Šešelgis), tvirtinusių Rumšiškių etnografinio muziejaus išplanavimo projektą. Taip pat vadovavo muziejinių eksponatų vertinimui.
Nors S. Sčesnulevičius Kauno meno mokykloje mokėsi tik pora metų, iki prasidedant karui, tačiau intensyviai tapė visą gyvenimą. Vėliau, jau užimdamas atsakingas pareigas universitete, tapybą laikė daugiau nei pomėgiu, natūralia savo gyvenimo dalimi: kiekvieną pavasarį ir rudenį, kuomet sezono spalvos ir gamtos kaita intensyviausia, pasitraukdavo į gamtą ir tapydavo.
Nors dailininko sukurtų darbų galima suskaičiuoti per tūkstantį, tačiau S. Sčesnulevičiaus kūryba visuomenei liko nežinoma, tikėtina daugiausia paties autoriaus apsisprendimu. Amžininkų teigimu, S.Sčesnulevičius buvęs kuklus žmogus, nemėgęs afišuoti savo tapybos darbų, todėl net kolegų ir bičiulių dailininkų, tokių kaip Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Buračas, Rimtas Kalpokas, Jonas Vaitys, raginimas stoti į Dailininkų sąjungą, nepanoro tapti jos nariu.
Iki šiol žinomas tik vienas viešas keleto S.Sčesnulevičiaus kūrinių eksponavimas: apie 1975 metus dabartiniame Karo muziejuje surengta paroda Lietuvos gamtovaizdžio tematika.
Didžioji S.Sčesnulevičius kūrybos dalis – peizažai. Nutapyti konkretūs Lietuvos gamtovaizdžiai (ypač daug Dzūkijos ir Kauno miesto apylinkių vaizdų), architektūriniai ir gamtiniai objektai Nors kiekybiškai peizažo žanras dominuoja, tačiau vertingą ir įdomią dailininko darbų grupę sudaro teminiai buitinio, istorinio, portreto žanrų darbai.
Galutinai pasitraukęs iš aktyvios akademinės veiklos S. Sčesnulevičius tapė dar daugiau. Paskutiniųjų metų darbuose išryškėja nauji tapybiniai niuansai, pasikeičia iki tol dominavę spalviniai deriniai, vaizdai atskleidžiami sunkesnėmis spalvomis ir atspalviais, atsiranda įvairesnių daugiaprasmių siužetų.
Dailininkas mirė 1979 m. Palaidotas senosiose Aleksoto kapinėse.
Parengė menotyrininkė Kristina Endriukaitytė
