2022 m. gegužės 7 – birželio 7 d. Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių raj.) veikia Arvydo Palevičiaus tapybos paroda „Retro”.
Arvydas Palevičius: inžinieriaus ir dailininko apraiškas sieja kūryba
Kartu su pavasario šiluma ir Amatų dienos renginiais, skirtais Sūduvos metams paminėti, į Gelgaudiškį atkeliavo menininko, Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto profesoriaus Arvydo Palevičiaus tapybos darbų paroda „Retro“. Tai, ką perskaitėte – tikra tiesa: tiksliųjų mokslų žinovas jau 25-erius metus kuria abstraktų pasaulį vaizduojančius kūrinius ir yra surengęs 30 personalinių parodų. Kūrėjas tapybą studijavo ne tik Lietuvoje, bet ir San Francisko Meno akademijos universitete, Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje.
Pirmiausiai rūpi paklausti, kaip dvi, atrodo, nesuderinamos veiklos sritys Jumyse dera? O gal kuri „ima viršų“?
Paprastai atsakyti sudėtinga – kaip ir paaiškinti barono Miunhauzeno „galinčio ištraukti už plaukų save ir savo žirgą iš pelkės“ fenomeną. Tikriausiai žinote, kad žmogaus galvos didžiosios smegenys sudarytos iš dviejų pusrutulių – kairiojo ir dešiniojo. Kairiojo smegenų pusrutulio veikla susijusi su logine verbaline funkcija, atsakinga už ženklų sistemomis gaunamą informaciją t.y. skaitymą, skaičiavimą, kalbą. Visa tai leidžia analizuoti objektus ir reiškinius, skaidyti juos į atskirus elementus ir sudarinėti logines sekas. O tai jau yra tai, kas gali manyje apspręsti inžinierių, mokslininką. Tuo tarpu dešiniojo smegenų pusrutulio veikla – vaizdinė erdvinė. Jis operuoja vaizdais, sudaro galimybę vienu metu suvokti įvairių objekto savybių tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su kitų objektų savybėmis. Tad dešiniojo pusrutulio veikla žmogų įgalina veikti kaip dailininką. Tačiau tai tik teorija…
Manyje inžinerinė, mokslinė veikla susijusi su gaunamu pasitenkinimu: išvedi racionaliu mąstymu paremtą matematinę formulę, kurios pagalba gali modeliuoti procesus ir reiškinius, ir pasijunti „devintame danguje“. Ne kitaip ir su tapyba, nors ir jai būtina logika. Vis dėlto tapybos procesas labiau grįstas iracionaliu mąstymu, kurio išmokti neįmanoma. Iracionalaus veikimo idėjos gimsta spontaniškai, kaip upės srovė gali būti tik čia ir dabar. Maišydamas spalvas žinai, kad tokių pačių atspindžių ir potėpių ateityje neatkartosi ir jeigu pasiseka išgauti paveikslą, kuris tave veikia savo energetika, tiesiog pajunti sielos palaimą. Taigi inžinieriaus ir dailininko apraiškas manyje sieja kūryba ir galimybė trumpam panirti į nirvanos būseną: tiek būnant kūrybos procese, tiek gavus siekiamo rezultato. Tad šios dvi lyg nesuderinamos veiklos sritys vienodai svarbios, nes mane maitina tiek materialine, tiek dvasine prasme.
Tapybą studijavote San Franciske, vėliau rezidavote Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Kokie keliai nuvedė į Ameriką?
Tapybą studijuoti pradėjau privačiai, jau būdamas brandaus amžiaus tapytojo Kęstučio Milkevičiaus, vėliau Alfonso Vilpišausko studijose. Abu šie jau anapilin iškeliavę menininkai –mano mokytojai, išmokę piešimo bei tapybos meistrystės. Po šių studijų pakviestas pas tapytoją Raimundą Mikšį-Šniūrą sukūriau kūrinių ciklą, 1996 m. pristatytą Kauno menininkų namuose. Vėliau mano darbus įvertino menotyrininkai ir netrukus gavau pasiūlymą surengti personalinę parodą prestižinėje Vilniaus miesto galerijoje „Vartai“, Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą, tapau Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Tačiau visada imponavo San Fransisko abstraktaus ekspresionistų tapyba ir, pasitaikius progai, kartu su užsienio aukštųjų mokyklų dėstytojais ir studentais 2005 m. buvau pakviestas studijuoti į šį miestą. 2006 m. pateikiau paraišką dalyvauti Niujorko vizualiųjų menų mokyklos rezidentūros programoje ir buvau priimtas. Buvo suteikta asmeninė studija tapybai ir įsipareigojimas dalyvauti tapybos fakulteto studijų procese bei mokyklos galerijoje Niujorko visuomenei surengti parodą. Rezidentūra buvo sėkminga ir jau be konkurso buvau pakviestas reziduoti 2007 ir 2008 m. Iki šiol išliko šilti santykiai tiek su San Francisko dėstytojais, tiek su Niujorko vizualiųjų menų mokyklos kolegomis.
Esate surengęs tris dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kuo menininkui yra svarbi paroda, savų darbų demonstravimas? Kaip išgyvenote pandemijos laikotarpį, kuomet negalėjote rengti gyvų parodų?
Socialine prasme paroda man yra savotiška ataskaita sau pačiam už į tapybą investuotą laiką. Kiekvienam menininkui yra malonu, kai jo darbą kas nors įsigyja, o paroda tam sudaro šiokias tokias prielaidas. Patinka tai ir man. Paskaityti parašytą menotyrininko straipsnį apie savą kūrybą taip pat smagu (ypač jei kritika teigiama). Pasikviesti į parodos atidarymą seniai matytus draugus ir pabendrauti su jais taip pat patinka. To labiausiai trūko pandemijos laikotarpiu. Tačiau svarbiausias akstinas surengti parodą – įvertinti tapybos darbų visumos skleidžiamos energijos stiprumą. Atskiri tapybos darbai – tai žodžiai, o paroda – jau sakinys, turintis prasmę. Jos neskleisi ir nesuvoksi, jeigu nebus parodos.
Pristatykite savo parodą, kuri gegužę pradedama eksponuoti Gelgaudiškio dvare.
Tapybos parodoje „Retro“ pristatau Lietuvoje dar nedemonstruotus tapybos darbus, kuriuos nutapiau 2006-2008 m. reziduodamas Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Tai abstraktūs tapybos darbai, kurie, viliuosi, užmegs kontaktą su lankytojais.
Pastaruosius metus buvau įnikęs į istorijos tyrinėjimus, tapau Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos tarybos nariu. Šie tyrinėjimai leido man apčiuopti šiandienos ir amžinybės harmonijos siekio svarbą, todėl mano paroda Gelgaudiškio dvare simbolizuoja praeities, dabarties ir ateities akimirkas, kurias išgyvename čia ir dabar. Protėvių kraujas, dvarų skleista ir skleidžiama kultūra yra mumyse ir įtakoja mūsų dabartinę egzistenciją bei ateities veiklų pasirinkimą. Prieš 15 metų mano nutapyti darbai yra kaip ir praeitis, bet eksponuojami šiandien dvaro interjere galbūt programuoja ir mūsų veiklų ateitį.
Dėkojame už pokalbį.
Informaciją parengė Gelgaudiškio kultūros centras.
Parodą organizuoja Gelgaudiškio kultūros centras ir Kauno galerija „Aukso pjūvis“.
