2022 m. lapkričio 28 d. – 2023 m. vasario 28 d. Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) eksponuojama Laimos Dzigaitės kūrinių paroda „Gamtos giesmės“.
„Būkite pasveikinti, įžengę į malonės ir stebuklų sodus“ – norisi ištarti kiekvienam, žvelgiančiam į Laimos Dzigaitės kūrinius. Juose trapiais žolynų lapeliais, žiedais ar stiebeliais kuriami vaizdai tyliai pasakoja biblines istorijas, dalinasi gamtos įspūdžiais, gieda patyrimų giesmes. Visada dovanodami kažką didingo ir svarbaus, per paveikslo „langą“ atverdami Šviesos ir Ramybės reginį, beveik perteikdami Amžinybės Palaimos pojūtį.
L. Dzigaitės paveiksluose stebina neįtikėtinas augalų pavidalų sutapimas su vaizduojama tema ir nuotaika, pageidaujamu figūrų siluetu – tarsi autorė būtų dienų dienas ieškojusi tinkamai suformuoto žiedlapio ar lapelio. Tačiau ji pasakoja taip: „Niekada neturiu jokių planų. Tai tik mano rankų judesiai, kurie sudėlioja augalus. Paveikslai ateina patys, keliauja laisvai, kaip sapnas…“. Kaip ir senieji ikonų meistrai, kreipę žvilgsnius ne į savo profesinę meistrystę, o į temą ir jos šventumą, menininkė naudoja augalus ne savoms mintims išreikšti, bet įsiklauso į natūralią žolynų kalbą, „įvaizdina“ ją nebe materijos, o dvasios pirštais – ir ne žmogaus inicijuotos dvasios dvelkimas Laimos kūriniuose išlieka. Juntamas pagarbus santykis su žolynais – kūrėja niekada nedrasko žydinčių ir žaliuojančių augalų, o jų dalis renka tik pasibaigus aktyviam gyvavimo ciklui, dažniausiai rudenį. Nuolanki, atvira autorės laikysena, itin subtilios dermės ir proporcijos kuria išskirtinio Dialogo ir harmonijos erdves.
Laimos darbuose tyra, tylu ir tobula. Ir taip gražu, kad sunku prisiversti apie juos prabilti žodžiais. Keliaujant nuo vieno kūrinio prie kito, kiekvienas stebina vis labiau – kol beveik užima kvapą nuo stebuklo, dieviškumo patirties. Ekstatiška sakralumo ištiktis kviečia teigti, kad menininkė girdi dieviškąsias gamtos giesmes ir sugeba jas perteikti. Permato gelminius realybės sluoksnius ir atveria juos mūsų žvilgsniams. Sielai pasivaikščiojus po šiuos skaidrius darbus, norisi iš tiesų gyventi, mylėti ir… daug tylėti. Tylos begalybės pagauta siela panyra į palaimintą šypseną ir kontempliaciją, įgauna Mysterium fascinosum patirtį – begalinio susižavėjimo kupiną šventybės patyrimo slėpinį. Tai darbai – Mokytojai, nusilenkiantys gamtoje jau pasakytai Dievo ar Būties tiesai, žiniai ar jausmui. O mums iš jų mokantis, svarbu nepamiršti dar vieno autorės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“
Laima Dzigaitė gimė ir augo Ukmergėje. Nuo 1972 m. mokėsi Antano Martinaičio dailės mokykloje Kaune. Ją baigusi, keletą metų dirbo Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. 1982 m. grįžo į gimtąją Ukmergę, kur daugiau nei 30 metų plėtoja unikalų kūrybos pasaulį. Nors yra išbandžiusi įvairias dailės technikas bei sritis – grafiką, akvarelę, batiką, drožybą – organiškiausia jai tapo savotiška „žolynų grafika“, naudojant džiovintus augalus, žolynus (ši technika-oshibana-labai populiari Japonijoje).
L. Dzigaitės kūryba sulaukė pripažinimo ne tik mūsų krašte, bet ir užsienyje: ji surengė daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Izraelyje, Škotijoje), kūrinius eksponavo bendrose parodose Vengrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt., dvylika metų dalyvavo tarptautiniuose „Netradicinės lino dailės simpoziumuose“.
Menotyrininkė Violeta Jocienė
