2022 m. vasario 9 – kovo 31 d. „Aukso pjūvio“ galerijoje (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veikia Juditos Liaudanskaitės fotografijų paroda „Nostalgija“.
Fotografijų paroda „Nostalgija“ – tai pirmiausiai paroda apie Kauną. Miestą, prieš šimtmetį buvusį laikinąja Lietuvos sostine, anuomet sparčiai modernėjusį, besivadavusį iš rusiškojo – carinio paveldo. Dabar tapusį Europos kultūros sostine, tampantį dėmesio ir analizės objektu. Urbanistinį–istorinį – kultūrinį kompleksą, į kurį galima žiūrėti labai įvairiais rakursais.
Judita Liaudanskaitė žvelgia į Laikinąją sostinę. Ji klaidžioja po Naujamiestį, stebėdama carinio laikotarpio ir modernistinius pastatus pro foto – objektyvo akį, virstančią savitu „laiko teleskopu“. Atrodo, kad per jį stebimi objektai išnyra iš šimtametės praeities ir parodo Juditai savo ankstesnį veidą – ilgą laiką užmirštą ir paslėptą. Kitų nebematomą, bet atsidengiantį fotografei. Tai saviti senųjų pastatų ir vietų portretai, kurie bando papasakoti kažką svarbaus apie save ar laikmetį. Kartais namas ar užfiksuota detalė regimi šiuolaikinių detalių fone, bet visada su kažkokiu praeities inkliuzu, atsispindinčiu lange, numanomu kupolo linkyje ar dekoratyvioje formoje. Jie fotografuoti visai neseniai, bet nuotraukoje žvelgia iš tolimo laiko. Taigi, tai paroda ir apie praeitį, apie mokymąsi išvysti į ją.
Sendintos, mišria technika spalvintos ir koreguotos nuotraukos beveik imituoja senuosius tarpukario atvirukus. Vaizdų kadravimas dažniausiai frontalus ir statiškas, labai struktūruotas. Net iškilmingas – ir tuo pat metu keistai nedrąsus. Autorės santykis su fotografuojamais objektais pagarbus, švelniai personifikuojantis pastatą ar dalį, paverčiantis jį pasakotoju. Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą. Autorės ir Jo/-s akistata. Lyriška, nedrąsiai atidengianti savo patirtis ir pirmapradį grožį, išsauganti atsargų žvilgsnį į šiandienos žiūrovą. Po žodį dėliojanti poetines strofas, vedžiojanti atminties labirintais tarsi po fragmentuotus A. Tarkovskio „Nostalgijos“ kadrus. Todėl tai paroda ir apie santykį. Apie atmintį taip pat.
Tai kūrybišku matymu kurta paroda. Ne tik apie Kęstučio, Putvinskio gatves ar Kauko laiptų papėdę laiko objektyvo taikinyje. Ne tik apie urbanistinius praeities reliktus stoties rajone, Rasputino regėjimus prie Soboro ar „Dainos“ kino teatro „vaiduoklį“. Fotografijų vaizdai čia – lyg poetiniai posmai, iš kurių dėliojasi eilėraštis apie miestą ir jo praeitį, apie mūsų atmintį ir dabarties laikysenas. Apie mūsų nežinojimą, kokiuose namuose gyvename ir po kokias gatves vaikštome… Nes kartais atrodo, kad miestas iš „Nostalgijos“ nuotraukų žvelgia į mus. Tuomet – tai Kauno būties eilėraštis apie mus.
Menotyrininkė Violeta Krištopaitytė – Jocienė
