Tapytojas, knygų dailininkas. Gimė 1959 m. Šiauliuose. 1982 m. baigė studijas Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas), Piešimo, braižybos ir darbų fakultete, įgijo dailės pedagogo kvalifikaciją. Kūrybos pradžioje patyrė V. Van Gogho, A. Gudaičio, P. R. Vaitekūno įtaką. Kurį laiką dirbo kolūkio dailininku. 1986 m. išsikėlė gyventi į Vilnių. Daugiausiai dirbo ir tebedirba leidybos ir reklamos srityse: žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje, „Gimtojo žodžio“, „Versus Aureus“, „Katalikų pasaulio leidinių“ leidyklose. Sukūrė apie 500 knygų viršelių, kitų grafinių darbų spaudai: vadovėlių, knygų vaikams, kalendorių, iliustracijų, reklamų ir kt. Gyvena ir kuria Vilniuje.
1990 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 2012 m. ir 2016 m. skirta LR Kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija. 2019 m. apdovanotas LDS „Auksiniu ženkliuku“ Už inovatyvius plastinės kalbos ieškojimus bei talpių ir universalių temų plėtojimą.
Parodose pradėjo dalyvauti 1984 m. Po parodinio gyvenimo pertraukos 1992–2002 m., vėl aktyviai dalyvauja parodose. Surengė keliolika personalinių parodų Lietuvoje, Indijoje, Vokietijoje, įsijungė į svarbiausias lietuvių grupines parodas Lietuvoje, Vokietijoje, Estijoje.
Kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Dailės fondas, privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje.
Balinskas yra ekspresionistinės tapybos atstovas, save pavadinantis „primityviuoju ekspresionistu“. Kūryba išsiskiria plastinės raiškos pokyčiais, neprarandant savitumo ir autentiškumo, polinkio į monochromiją. Būdingas išplėstas tapybos lauko supratimas, kvestionuojant jo fizines ribas (yra eksponavęs sudžiūvusių akrilo dažų plėves – be drobės ir rėmų), taip pat ir paveikslo kaip unikalaus objekto idėją. XX a. 9–ajame dešimtmetyje mėgo simboliškas, siurrealistiškas vienafigūres kompozicijas. Po 2002 m. drobėse atsirado metaforiškos, biografinės istorijos atspindžių turinčios scenos, pasižyminčios paradoksalia sapno logika. Kūrybinio dėmesio centre – žmogus. Dažnai sunkiai identifikuojamas, be veido bruožų, belytis, patalpintas tarp aiškiai atpažįstamų fizinės aplinkos daiktų. Vizualinių elementų neišbaigtumas verčia žiūrovą patį pabaigti pasakojimą. Dailininkui tapymo aktas yra lyg ritualas, turintis aiškią mintį ir intencijas. Jis griežtai atsisako „produkuoti“ meną ir vengia meninių įtakų.
Menotyrininkė Violeta Krištopaitytė-Jocienė
