Nijolė Liutkevičienė

Motina ir vaikas

XX a. 8 -asis dešimtmetis. Drobė, aliejinė tapyba, matmenys 105 x 80 cm

900,00 

Gimė 1950 m. Kaune.

1968 m. pradėjo tapybos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dab. VDA).  Dėstytojai : Jonas Švažas, Antanas Gudaitis, Algirdas Petrulis, Bronislava Jacevičiūtė. 

Studijas baigė 1976 m. Diplominio darbo vadovas – Jonas Švažas. 

Praėjusio amžiaus 8-asis dešimtmetis, kuomet Nijolė Vrubliauskaitė-Liutkevičienė, baigusi tapybos studijas Dailės institute, pradėjo savarankišką kūrybą, Lietuvos dailėje paženklintas ryškiais modernėjimo procesais. Tapyboje vyko atsinaujinimas, kuris pasireiškė per menininkų individualios raiškos paieškas, koloristinių tarpukario Lietuvos tapybos tradicijų gaivinimą, pirmąsias artimesnes pažintis su Vakarų modernizmu. Vienas šių procesų lyderių – Nijolės dėstytojas ir diplominio darbo vadovas – Jonas Švažas (1925–1976). Jo kaip kūrėjo ir dėstytojo autoritetas, intelektas, charizma paliko ryškų pėdsaką daugelio studentų likimuose. Nijolė taip pat prisipažįsta, kad pas Joną Švažą įgijo stiprius kompozicijos ir paveikslo struktūros pagrindus. Šios savybės būdingos jos paveikslams, kurių vieną kitą rodė bendrose parodose.

Dailininkės kūrybos temos ir motyvai dažniausiai susiję su asmeniniais išgyvenimais, kuriuose netrūksta dvasinio dramatizmo, persmelkto egzistencinių nuojautų, liūdesio, ilgesio. Neatsitiktinai jos tapyboje dominuoja portreto ir natiurmorto žanrai, kuriuos neretai sujungia figūrinėse kompozicijose. Pasak autorės, „gamta yra per graži, per sakrali, kad galėtum tą grožį perteikti“. Taigi, nors tarp jos mokytojų buvo akvarelės meistras, vienas lyriškiausių peizažo kūrėjų, Algirdas Lukštas (1921–1992), bei Lietuvos tapybos maestro Algirdas Petrulis (1915–2010), peizažas netapo mėgstamu žanru. Autorei imponuoja žmogus, jo psichologinė būsena, asmenybės santykis su aplinka. Šis santykis neretai yra labai asmeniškas, paženklintas ligų ir netekčių (galima įžvelgti tam tikrų paralelių su Marijos Teresės Rožanskaitės kūrinių tematika). Kartais konfliktinis, suponuojantis įtampą tarp žmogaus ir agresyvios aplinkos, kurioje technika, negyvi mechanizmai užgožia asmenybę su jo pulsuojančiu vidiniu nervu. Dažniausiai paveikslų herojai turi realius prototipus – jų istorijos ir tampa dailininkės tapybinio pasakojimo pretekstu. Tos istorijos dramatiškos ir skausmingos, bylojančios apie žmonių tarpusavio susvetimėjimą ir vienatvę. Šias nuotaikas atliepia paveikslų kompozicijos, koloritas ir tapymo maniera. Keliaplanis komponavimas, išryškinant žmogų kaip svarbiausią paveikslo dėmenį, tamsių spalvų deriniai, sukuriantys vidinę įtampą, stilizuota figūrų ir daiktų traktuotė, energingi, net aštrūs potėpiai formuoja savitą dailininkės tapybos stilistiką.

Menotyrininkė dr. Danutė Zovienė

Nijolė Liutkevičienė. Motina ir vaikas. XX a. 8 -asis dešimtmetis. Drobė, aliejinė tapyba, matmenys 105 x 80 cm

Aukščio rėžis

Daugiau nei 100 cm

Aukštis

105 cm

Pločio rėžis

50-100 cm

Plotis

80 cm

Erdvė

Didelei erdvei

Technika

Tapyba ant drobės

Žanras / Tema

Figūrinis, Portretas, Žmonės