Tapytojas. Gimė 1956 m. Vilniuje. 1980 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), įgijo dailininko-tapytojo bei pedagogo kvalifikaciją. Tais pat metais pradėjo dėstyti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). 1991–1996 m. buvo Tapybos katedros vedėjas, 1993 m. tapo docentu, 1996–2000 m. Menų fakulteto dekanu, 2000–2008 m. – prodekanu. Nuo 2006 m. – profesorius Tapybos katedroje (pedagoginis vardas suteiktas 2009 m.). Šiaulių universiteto Senato narys. Dėsto tapybą, kompoziciją, šiuolaikinę meno raidą Menų fakulteto studentams, vadovauja bakalauro ir magistro darbams. Yra parengęs pedagoginės ir meninės srities leidinių. Gyvena ir kuria Šiauliuose.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m., 2009–2016 m. buvo LDS Šiaulių skyriaus pirmininkas. Šiaulių LIONS „Alka“ klubo narys, užsiima labdaringa veikla. 2011 m. išrinktas Šiaulių miesto Metų dailininku už aktyvų dalyvavimą parodose ir figūratyvinės tapybos vystymą.
Parodose dalyvauja nuo 1982 m. Surengė apie 20 personalinių tapybos parodų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, dalyvauja respublikinėse, grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, respublikiniuose ir tarptautiniuose dailės pleneruose.
Kūrinių turi įsigijęs Šiaulių universitetas, privatūs kolekcininkai.
Garbačiausko kūryba priskirtina koloristinei krypčiai. Ankstyvojo kūrybinio etapo darbams būdingas simbolinis žmogaus figūros vaizdavimas, naudojant siurrealizmo elementus. Vėlesnėje kūryboje įsivyravo abstrakčios kompozicijos, pagrįstos ritmine tapybinių formų, linijų, plokštumų kaita. Joms būdingas natūralių gamtos paviršių – žemės, vandens, uolų faktūriškumas, tapybinės kalbos sudėtingumas. Pastaruoju metu autorius vėl sugrįžo prie žmogaus vaizdavimo.
Menotyrininkė Violeta Krištopaitytė – Jocienė
