Kazys Šimonis

Dailininkas, tapytojas, grafikas, poetas. Gimė 1887 m. Kupiškio raj., mirė 1978 m. Kaune. Grojo vargonais, domėjosi istorija, etnografija. Tapybos mokėsi epizodiškai: pas Tadą Daugirdą (1908–1910 m.), bendraudamas su vietos dailininkais Rusijos kariuomenėje Kijeve (1911–1917 m.), Peterburge, Fedosejevo vakariniuose piešimo kursuose (1917–1918 m.). 1919 m. apsigyvenęs Kaune aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime. Penkerius metus (1919–1924 m.) dėstė piešimą ir dailyraštį „Aušros“ gimnazijoje, mokytojų kursuose. Mokėsi privačioje Adomo Varno studijoje, vėliau dailės įgūdžius tobulino Berlyne. Personalines parodas surengė Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Vašingtone, Bostone, Čikagoje, Rygoje, Paryžiuje.

Dailininko kūrybinį palikimą sudaro maždaug 2000 darbų – peizažų, portretų, fantastinių vaizdinių, ekslibrisų, plakatų, pašto ženklų projektų, etc. K. Šimonis apipavidalino spektaklius, rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, užrašinėjo tautosaką. Mėgo piešti stogastulpius, koplytstulpius, kryžius. Šiuose darbuose akcentuojamas siluetas, matomas įsijautimas į vidinę objekto sąrangą, dekorą.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu juntama M. K. Čiurlionio įtaka. Vėliau ryškėja Vakarų Europos dailės poveikis. Tapytojas savitai pritaikė moderniosios dailės krypčių – kubizmo, ekspresionizmo – laimėjimus. Taip pat jautė palankumą F. Marko ir L. Feiningerio stilizuotiems, įvairiomis kryptimis krintančių šviesos spindulių ir linijų suformuotiems fantastiniams vaizdiniams.

Trečiasis dešimtmetis laikomas brandžiausiu dailininko kūrybos laikotarpiu. Šio laiko darbams būdingas daiktų ir erdvės skaidymas į geometrinius segmentus, gilinimasis į šviesos efektus, poetiškas pasaulio matymas. Didelis dėmesys skiriamas istorinei tautos praeičiai, folklorui. Pokario metų stilizuotuose pasakiško turinio kūriniuose skleidžiasi liūdesys, atsiranda prisiminimų.

Autoriaus darbai