Audronė Petrašiūnaitė

Tapytoja gimė 1954 m. Kazlų Rūdoje (Marijampolės r.). 1972-76 m. Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume studijavo meninį apipavidalinimą (1982–1988 m. čia dėstė tapybą). 1976-82 m. studijas tęsė Valstybinio dailės instituto tapybos katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1982 m. Personalines parodas yra surengusi Vilniuje (1986, 1992, 1995, 2001, 2004, 2007), Vokietijoje (1991, 1996), Kaune, Druskininkuose ir kt. 1988-93 m. dirbo Kauno J.Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1995-2009 m. dėstė VDA Kauno dailės institute (docentė). Nuo 1988 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai.  
Dailininkės kūrinių įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Pasak dailininkės, jai yra svarbus gyvosios ir negyvosios gamtos dialogas, žmogaus buvimas. Motyvus A. Petrašiūnaitė atranda aplinkoje, kurioje tenka praleisti daugiausia laiko, ir apjungia juos su asmeniniais išgyvenimais. „Žmonių veidai, dirvonai, lietus, atminties peizažai, o kartais visai paprastas vaizdas pro langą, sniego laukas už miško, rudenio varnai, upės ruoželis už medžių, ruduo žmogaus veide ir veidas šviesoje – tai temos tapybai,“ – sako tapytoja.

 Dailininkė ištirpdo tvirtus aplinkos daiktus jautriame šviesos virpėjime. Jos paletėje – skaisčios ir žaižaruojančios spalvos. Tačiau pastarojo meto kūryboje atsiranda ir daugiau tamsos proplėšų, aštrių kontrastų, kalbančių apie gyvenimo dramatiškumą. Minčiai, būsenai, emocijai perteikti autorė pasitelkia groteskišką piešinį, agresyvius spalvų sąskambius, formų deformaciją.